Autentiškas Marokas – mano namai Marakešo Medinoje

Skirtingai nei Europoje, Maroko miestų senamiesčiai (Medinos) nėra svajonių rajonai nuomotis būstą. Beveik dauguma Marakeše gyvenančių užsieniečių ir turtingesnių vietinių renkasi atokiau nuo Medinos nutolusius rajonus.

Draugams buvo sunkiai suprantama, kodėl panorau palikti savo modernų butą, įsikūrusį dieną naktį saugomoje rezidencijoje, ir keltis į triukšmingą Mediną. Klaidžios Medinos gatvės nėra labai saugios naktimis, o tradiciniai kaimynai smalsiai stebi atvykėlių gyvenimą. Tačiau tiesa tokia, kad mano modernusis butas Gueliz rajone, pasidarė tiesiog per… nuobodus. Jaučiausi labiau gyvenanti Europoje, nei Maroke.

Užsispyrimas man į rankas greitai įteikė mini namo Marakešo Medinoje raktus.  Kadangi namą atradau ne per agentūrą, išvengiau komisinio mokesčio, o šeimininkas pasirodė malonus prancūzų kalbos mokytojas. Jis nelabai kalbėjo angliškai, aš nelabai prancūziškai, bet kontraktą sugebėjome pasirašyti.

Jei svajojate keltis gyventi į Maroką ir būtent Marakešą, perskaitykite mano straipsnį anglų kalba kaip išsinuomoti ilgalaikį būstą Marakeše How to rent a long term home in Marrakech.

Prisipažinsiu, iš pradžių mane labai žavėjo marokietiški tradiciniai namai – riados, kurių daugelis išties įspūdingos, ypač tos, kurios renovuotas ir paverstos viešbučiais. Tačiau visos riados labai panašios, viešbučių dekoras sunkiai atskiriami vienas nuo kito. Norėjosi kažko išskirtinio, paprasto, pigaus ir mano naujasis namas buvo kaip tik tai. Tai tradicinio marokietiško namo ir lofto mišinys, todėl ir naująjį būstą pavadinau tiesiog „Loftas”.

Užsisakykite konsultaciją

Planuojate kelionę į Maroką? Užsisakykite privačią video konsultaciją, kuri padės jums nepasiklįsti informacijos gausoje, sutaupys daug laiko bei leis jaustis saugiems. Gyvenu Marakeše nuo 2015 metų, pasinaudokite mano patirtimi.

„Loftas” įsikūręs vos keletą minučių pėstute nuo garsiosios Jamaa el Fna aikštės. „Loftas” buvo visiškai tuščias, todėl teko ir iš sendaikčių turgaus nusipirkti baldus, daug daiktų paskolino draugas marokietis. Siauros Medinos gatvės komplikavo baldų atsivežimą, nes į pagrindinę aikštę su transporto priemonėmis galima įvažiuoti tik dienos metu, o ir pasamdytas mažasis tuk-tuk nepasiekė mano adreso – tiesiog netilpo į siaurą gatvę. Teko viską iki durų nešti rankomis.

Deja, ne tik gatvė buvo siaura, bet ir mano namo laiptinė, į kurią netilpo lovos rėmai ir stalas. Teko viską išgabenti atgal į parduotuvę.

„Lofte”, kaip įprasta senuose Medinos namuose, nebuvo karšto vandens, todėl teko pirkti boilerį (mažas 30 l kainavo apie 85 eurus). Tačiau karšto vandens neprireikė visą vasarą, nes dienomis įkaisdavo iki +45C ir norėdavosi atsigaivinti tik šaltu vandeniu.

Mano „Lofto” struktūra kiek neįprasta ir stebina visus jame apsilankiusius. Pirmame aukšte, prie įėjimo, įsikūrusi miniatiūrinė virtuvė ir dušas.  Įėjimo holas toks mažas, kad įsivežusi dviratį, pusė jo patenka į dušą. Kaip matote iš nuotraukų, „Lofto” sienos išklijuotos plytelėmis, kurios, nors ir gražių raštų, prašyte prašosi remonto ir būti pakeičiamos. Tačiau paguoda, kad bent jau dušas ir virtuvė prieš man atsikraustant buvo naujai ištinkuota, išdėti plytelėmis. Pamiršau laiptus, kurie taip pat buvo pagražinti, tik statybininkai pamiršo nugrandyti silikono likučius.

Laiptais pakilus į antrą aukštą, pasitinka gyvenamoji erdvė ir du miegamieji. Didžioji „Lofto” pažiba yra pilkai dažyti laiptai į terasą, kurie yra visos erdvės šerdis ir suteikia namui industrinį atspalvį. Myliu ir medines lubas, kurių lentos atkartoja laiptų ritmiką.

O kur tualetas? Jis randasi viename iš miegamųjų, negana to, neturi jokių durų. Susidarė įspūdis, kad ši vieta buvo pastatyta tik prieš man atsikraustant (naujos plytelės ir sanitariniai mazgai), o iki tol ten gyvenęs asmuo naudojosi tualete terasoje. Gana įprastas reiškinys marokietiškuose namuose – jokio dušo ir tualeto. Tie, kas gudresni, įsirengdavo terasoje, kiti, prie namų ar apsiprausia hamamuose.

Antrasis miegamasis kiek didesnis ir antrą aukštą mezzanine, kuriame ateityje planuoju įsirengti lovos kambarį. Tik kopėčios kelia įtarimą – jos perpjautos per pusę.

Dažniausiai esu minimalistė ir nemėgstu daug spalvų. Tačiau Maroke stebuklingai visos spalvos ir raštai sugyvena tarpusavyje. Prisipažinsiu, spalvotus iš plastiko pintus kilimus pirkau tik dėl to, kad jie pigūs (apie 2 eurus už kvadratinį metrą), idealiose svajonėse turėjo jie būti vienspalviai ar pagaminti iš bambuko.Visgi, visi raštai puikiausiai susigyveno, netgi mano pamiršta raštuota suknelė tapo kasdienine „Lofto” gyventoja. Kad jau taip, tai ir lovos patalynės ir užtiesalai atkeliavo įvairiausių įmanomų raštų.

Ekskursiją po „Loftą” užbaigsiu terasoje! Ji padalinta į dvi dalis: atviroji, zona ir uždara su lauko dušu, tualetu (vadinamąja skyle) ir dar vienu kambariu. Kadangi atviroji zona buvo tikras džiaugsmas tradicinių marokiečių šeimai, ją užtvėriau su gatvėje rastais bambuko plokštėmis, kurias pritvirtinau su plastikinėmis kilimų atraižomis.

Kadangi vasaromis terasoje be proto karšta, joje atsirandu vakarais. Dar vienas terasos nerealumas – sienoje įmontuotas dušas! Įsivaizduokite laisvę, kurią suteikia atviras dušas Marakešo terasoje, stebint dangų ir klausantys kasdieninių maldų. Karštas vanduo prikaitinamas nuo saulės, žinoma, tik vasarą.

Tualetas – skylė yra savotiškas prisiminimas iš vaikystės ir netgi dabartinio Vilniaus, kuriame dar visai neseniai traukinių stoties tualetai atrodė būtent taip. Maroke tokios skylė randamos labai daugelyje vietų. Tualetinis popierius – retas, nes marokiečiai apsiprausia su vandeniu. „Loftas” buvo statytas senoviniu būdu – tai puikiai matosi iš šio bambukinio stogo perdegimo.

Tačiau gyvenimas „Lofte” nėra tobulas. Didžiausia problema – kaimynų vaikai, nemiegantys nei dieną, nei naktį. Jų žaidimų aikštelė – visa mano gatvė, tad žaidžiamo futbolo, rėkimų garsai tapo kasdienybe. Nuo triukšmo apsaugo uždaryti langai, tačiau tuomet pasidaro be proto karšta. Triukšmauja ne tik vaikai, bet ir gatve kasdien pravažiuojantys motoroleriai, o ryte pažadina šiukšles gatvėje surenkančių garsai. Beje, ir patys marokiečiai labiau gyvena naktimis, visiškai normalu užsukti pas draugus 11 val vakaro ar paskambinti dėl susitikimo.

Japoniškas laimės talismanas vardu Naraša, su manimi atkeliavęs iš Amsterdamo.

Nepaisant visų šių nemalonumų, džiaugiuosi savo gyvenimu „Lofte”. Marakešo Medina savyje slepia visas marokietiško gyvenimo paslaptis; jei nori pajusti šį miestą visomis prasmėmis, turi pagyventi būtent ten, o ne slėptis už saugių modernaus gyvenimo rėmų. Nes juk tikras skirtingų kultūrų pažinimas nėra televizijos ekranas; reikia pačiam keliauti, domėtis, nudegti, žavėtis, išsigąsti ir, svarbiausia, būti atviram.

Inshallah


Similar Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *