Mano pirmoji savarankiška kelionė į Maroką buvo labai labai seniai ir truko tik vieną dieną. Apie šį nuotykį papasakosiu kitą kartą. Mano antrasis susipažinimas su Maroku įvyko 2011 metais, kuomet dirbau vieno laisvalaikio portalo redakcijoje.
Šis tekstas buvo rašytas iškart po kelionės, todėl jame aprašomi įspūdžiai kupini entuziazmo ir pirmą kartą Maroke besilankantiems būdingo egzotinio šoko.
Į patį egzotiškiausias pasaulyje „team building’ą“, kuris truko 10 dienų, vykome aštuoniese. Geresnio laiko šiai kelionei pasirinkti negalėjome – sausį Lietuvą stingdė šaltis, o Maroke vyravo ideali vasariška žiema. Tad vietoj -20 °C, patekome į +20 °C laipsnių oazę.
Ankstyvą rytą iš Kauno išskridome į miniatiūrinį Diuseldorfo oro uostą. Palaukę keletą valandų, įsėdome į „Ryanair“ lėktuvą, nugabenusį mus į Marakešą. Atgal į Lietuvą skridome per Frankfurtą, bilietas vienam žmogui pirmyn atgal kainavo 70 eurų. Kiekvienas kelionėje planavome išleisti apie 200 eurų, šis planas buvo neviršytas ir dar papildytas lauktuvėmis.
Marakešo Menaros oro uoste atsisakę viliojančio taksi pasiūlymo už „puikią“ kainą mus nuvežti į centrą-mediną (plačiau apie marokietiškus taksi skaitykite čia), įsėdome į vietinį autobusą.
Marakešo Menara oro uostas
Karaliai apelsinai ir gatvės be pavadinimų
Pirmas įspūdis iš autobuso išlipus Marakešo centre – žmonių šurmulys, triukšmas ir nesustojamas judesys. Pagrindinėje Jamaa el Fna aikštėje kiekvienas šviežių sulčių baro prekeivis jus kvies atsigaivinti stikline gėrimo. Šviežiai spaustų sulčių stiklinė – tik 4 Dh (apie 0,30 eur), tad kodėl neparagavus? Pasimėgavę sultimis, nusprendėme susirasti savo riadą. Tuomet pasigailėjome, nepaklausę oro uosto taksisto pasiūlymo nuvežti iki pat mūsų nakvynės vietos. Pagal adresą surasti vietą Marakeše, ypač jo senamiestyje, beveik neįmanoma.
Po bevaisio valandos klaidžiojimo siauromis gatvelėmis, priėmėme tuzino vaikų pasiūlymą nuvesti iki reikiamos vietos. Žinoma, ne už dyką. Marakešo gatvelės mažytės ir jose telpa ne tik turgaus prekeiviai, pėstieji, bet ir įvairios transporto priemonės: dviračiai, motoroleriai, asilų kinkiniai… Vienintelė taisyklė – turi pypinti ir daug. Keista, tačiau sužeistų ar partrenktų neteko pamatyti.
Mūsų riada ypač marokietiška – visur pagalvėlės, lovos – čiužiniai ant žemės, vietoj durų – užuolaidos. Ryte – šaltas dušas, kuris lydės mus iki kelionės pabaigos (netikėkite, jei sako, kad viešbutyje bus karštas dušas, patikrinkite patys). Riados darbuotojas mus nuveda iki restorano, kurio terasoje valgėme puikią pirmą marokietišką vakarienę. Tačiau tokie restoranai daugiau skirti turistams, tad jei norite pajusti tikrą marokietišką virtuvę – nepabijokite apsilankyti mažiau turistų apsėstose vietose.
Geriausias planas – jokio plano
Prieš kelionę neplanavome jokio konkretaus maršruto. Riadą užsisakėme tik pirmai nakčiai Marakeše, nes lėktuvas leidosi vakare. Toks „planavimas“ pasiteisino su kaupu, ryte gerdami tobulą marokietišką kavą mėgavomės vietos gyvenimu, o ne lėkimu ir bandymu pamatyti kaip galima daugiau. Pagaliau, Marokas pats puikiai padiktavo kelionės eigą ir mūsų spontaniškumo rezultatas gavosi tobulas.
Savarankiška kelionė į Maroką turi gausybę privalumų, iš kurių didžiausias – nesi įspraustas į jokius rėmus ir jei netikėtai nusprendi pasibūti Essaouiroje dvi dienas vietoj vienos – imi ir būni. Pagaliau, susipažinti su vietiniais marokiečiais nėra lengva, kuomet tenka visuomet keliauti su grupe. O ir jei koks vietinis netikėtai pakvies vakarienės pas save į namus – teks atsisakyti, nes organizatoriai jau bus suplanavę kažką kito.
Galbūt daugelį nuo savarankiškos kelionės į Maroką atbaido mintis, jog nekalbant prancūziškai ar gerai angliškai, bus labai sudėtinga. Taip, nemokant bent jau anglų kalbos keliauti nebus lengva, tačiau vis tiek įmanoma. Tikrai rasite rusiškai kalbantį vietinį gidą, o kad ir koks Agadyras visuomet kupinas gausybę rusų turistų, tad vietiniai tikrai jus supras.
Antrąją pasakojimo dalį rasite čia.
