Keletas žodžių apie blondinės gyvenimą Maroke

„Kodėl metei normalų gyvenimą Europoje ir išsikraustei į Maroką?“ – šį klausimą išgirstu labai dažnai. Dar labiau visi nustemba, kad Marakeše gyvenu savarankiškai, o šviesūs plaukai netrukdo vaikščioti naktimis ir vienai. „Ar nebijai teroristų musulmonų atakų, juk marokiečiai tuo pagarsėję“, – antrasis pagal populiarumą klausimas.  Prie savo rytinio nous nous kavos puodelio, surašiau keletą atsakymų ir šiaip pamąstymų.

Marokas mane sužavėjo labai seniai, po pirmosios team buildingo kelionės su laisvalaikio žurnalo bendradarbiais (istoriją aprašiau čia). Po šios kelionės jokios kitos šalys nebepaliko tokio stipraus įspūdžio.

Dabar jau žinau, kuo mane patraukė Marokas – šalies įvairiapusiškumas. Jei nepatinka egzotika ir lenktynės gatvėse su asilais, gali gyventi modernioje Kasablankoje arba tame pačiame Marakeše, tik moderniame Gueliz rajone. Jei nori ramybės ir jūros – keliauji į Agadirą ar Essaouirą, nori kalnų – važiuoji į Aukštojo Atlaso kalnų ruožą, sniego – dar aukščiau. Viena vertus, tai musulmoniška šalis, tačiau viena liberaliausių. Bent jau Marakeše, rasi visa, ko širdis geidžia: ir europietiškų barų, restoranų, prekybos centrų, ir egzotiškų pilvo šokių ar tradicinių amatų. Nori vaikščioti su mini sijonu? Pirmyn, niekas nedraudžia, pilna tokių.

Prieš atsikraustydama į Marakešą, Lietuvoje ne vienerius metus dirbau  naujienų ir laisvalaikio portalų redakcijose. Tačiau nors ir kūrybingas darbas, rutina pasiekia visur. Išsikrausčiau į Olandiją, Amsterdamą, kur visai sėkmingai keletą metų gyvenau menininkų rezidencijoje, tačiau vis tiek kirbėjo mintis, kad ne čia mano tikrieji namai. Marakeše jau lankiausi ne vieną kartą, turėjau ten draugų. Buvau ir pabandžiusi pagyventi, su draugu įkūrėme menininkų freelancerių rezidenciją (apie tai čia). Tad vieną dieną, sudėjusi visus pliusus ir minusus, nusprendžiau visgi kraustytis jau ilgam; kvietė ir Maroke gyvenę draugai.

Apsigyvenau mažame name chaotiškame Marakešo senamiestyje (Medinoje). Būstą išsinuomojau be tarpininkų, klausinėdama gatvės pardavėjų (kaip susirasti ilgalaikį būstą Marakeše aprašiau čia) ir nelabai mokėdama prancūzų kalbos, pasirašiau nuomos kontraktą. Teko paprakaituoti, kraustant baldus į miniatiūrinę gatvę, derintis dėl kainų, o gatvės vaikai džiugina savo rėkimais ir iki vidurnakčio (savo namą aprašiau čia).

Tik atsikrausčius, dingo elektra, sulūžo durų spyna ir teko visą dieną saugoti namą laukiant pagalbos. Kadangi Medinos gatvėse nėra šiukšlių konteinerių, atliekų maišus visi vakare palieka lauke prie durų surinkimui. Deja, maniškis šiukšlių maišas kaskart susilaukdavo didelio pasisekimo tarp vaikų, kurie su malonumu viską iškratydavo. Pavargusi kasryt rasti savo gyvenimo likučius gatvėje, pripratau slėpti šiukšles kitose gatvėse. Kas dar? Karštis. Vasarą Marakešas įkaista ir iki +47 laipsnių, todėl miegoti tenka ir terasoje. Žiemą, ne ką geriau  – storos sienos sulaiko šilumą, todėl namuose pasidaro labai šalta.

Tačiau nepaisant visų šių nemalonumų, vis tiek myliu Maroką. Čia gyvenimas kasdien pateikia vis naujų siurprizų, išmokau nieko neplanuoti, nelaukti. „Ateisiu už 5 minučių“ reiškinys irgi nebe naujiena. Marokiečiai nėra punktualūs, penkios minutės reiškia ir valandą, ir dieną, o kartais ir mėnesį.

Maroke visi ras savo vietą. Štai pačiame centre, prieš mečetę veikia ir krikščioniška bažnyčia.

Apkeliavau beveik visą Maroką, taip atsirado ir hobis – pagalba planuojant keliones į Maroką. Bendradarbiauju su vietine kelionių agentūra, padedu tiek užsieniečiams, tiek lietuviams suorganizuoti kelionės, turus į dykumą, aplinkinius miestus. Išties, kelionių agentūrų Maroke randasi ant kiekvieno kampo, tačiau jų kokybės santykis labai skiriasi. Pati išbandžiau ne vieną, kol atradau patikimus žmones, kuriems neegzistuoja penkių minučių taisyklės.

Dažniausiai užduodamas man klausimas – „Ar saugu keliauti į Maroką?”. Po visų terorizmo atakų Europoje, manau, kad Maroke kaip tik yra labai saugu.  Marokiečiai labai gerbia turistus, nes jie yra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Žinoma, kaip ir visame pasaulyje, vyksta vagystės, sukčiavimai, reikia būti sąmoningiems ir atsargiems.

Pabaigai, trumpai apie moteris ir Maroką. Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame Marokas įvardintas kaip antra pagal pavojingumą šalis moterims keliautojoms. Vienas iš punktų – žodinis priekabiavimas. Taip, eidama gatvėje, dažnai išgirsi „Nice, sexy, barbie, blondie, I love you”. Mašinos pypins, vyrai sveikinsis. Tačiau panašiai jaučiausi ir keliaudama po Italiją ar Ispaniją. Tiesiog nekreipkite dėmesio, nenešiokite iššaukiančių drabužių ar makiažo. Aš jau tiek įpratau prie „sexy blondie” kreipinio, jog prieš jiems išsižiojant, pati tą pasakau, taip palikdama vietinius be žado.

Marakeše pilna įvairių pramogų, naktinių klubų.

Neseniai netgi darėme eksperimentą su Marakeše gyvenančia kanadiete drauge, irgi blondine. Užkabinėdavome praeinančius marokiečius ir pagirdavome jų užpakalius. Sutrikę vyrai net sustodavo, paklausdavo, kas vyksta. Užsimezgus pokalbiui, jie prisipažino, kad net nepagalvoję, kad tokie kreipiniai gali būti įžeidžiantys. Tačiau po mūsų eksperimento, tikrai sakė tikrai supratę, kaip jaučiasi merginos.

Reziumuojant, gyvenimas Maroke nėra rožėmis klotas, tačiau man ir palmių lapų gana. Kiekvieną rytą pažadinta garsiakalbinių musulmonų maldų, gerdama savo nous nous kavą ir stebėdama gatvių chaosą, džiaugiuosi, kad pasaulis toks įvairialypis. Ir vieno tetrokštu – padėti laužyti nusistovėjusius stereotipus, trukdančius mums pažintį šią nuostabią šalį.

Nes jei Blondinė gali, vadinasi visi gali.

Linkėjimai,

Rasa