Knygos „Kalifo rūmai“ pamokos gyvenant Maroke

kalifo rumai, knyga, egzotika

Sargų paklausiau patarimo, kaip susitvarkyti su šia problema. Osmanas prakalbo už visus:

– Nužudyk avį, – švelniai ištarė jis. – Tu turi nužudyti keletą avių.

– Keletą? Kiek?

– Po vieną kiekvienam kambariui, – paaiškino Bear.

Paskaičiavau.

– Kalifo name yra mažiausiai dvidešimt kambarių… Tai visa banda avių ir tikra kraujo vonia!
Sargai pamirksėjo ir linktelėjo galvomis. Jie žinojo tradicijas, o Maroke tradicijos yra gyvenimo pamatas. Arabų pasaulyje, kaip jau visi žinojo, tuščias namas – tai blogybių magnetas. Palik namą tuščią bent keletui savaičių ir tau nepastebint jis prisipildys legionais nematomų džinų. 

(Ištrauka iš Tahiro Shaho knygos „Kalifo rūmai“)

Iki atsikraustant gyventi į Maroką nebuvau skaičiusi garsiosios rašytojo Tahiro Shaho  knygos „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“. Buvau apie šį darbą girdėjusi pusę ausies, bet kita pusė kažkodėl sakė, jog tai kokia šahrazada ar prabangi sultonų rūmų pasaka. Visgi draugų klausimai, ar skaičiau Kalifą, mane privedė iki to, jog šią knygą pagaliau atkapsčiau vietiniame Marakešo knygyne.

„Kalifo rūmai“ – tai autobiografinė Tahiro knyga apie jo pirmų metų (viskas vyko 2003-aisias) gyvenimą Kasablankoje.  Afganistanų kilmės rašytojas iki tol sėkmingai gyveno ir kūrė Anglijoje kartu su savo inde žmona ir dviems mažais vaikais. Noras iš naujo atrasti Tahiro senelio taip mylėtą Maroką ir jo gyvenimo pėdsakus Tanžero (Tangier) mieste, bei siekis savo vaikus išauginti ne moderniame Londone, Tahirą atvedė iki Kasablankos, kur viduryje lūšnynų rajono jis nusipirko Kalifo namą kartu su jo dvasiomis ir nesibaigiančiomis bėdomis.

Žinoma, rašytojas nežinojo, jog gyvenimas Maroke ir ištisinės kovos su namo prižiūrėtojais, jų visur matomais džinais, bandymas rekonstruoti Kalifą nebus rožėmis klotas. Tačiau rožės pačios pamažu pasiklojo, kuomet Tahiras suvokė vieną dalyką – jis taps savo namo valdovu ir galės išgyventi Kasablankoje tik tada, kuomet pradės mąstyti kaip marokietis.

Tahiras Shahas vis dar gyvena savo Kalifo name Kasablankoje, toliau sėkmingai rašo knygas. O aš džiaugiuosi visgi pabuvojusi jo Kalife. Tai knyga, kurią turbūt kiekvienas perskaitys su pasimėgavimu per keletą dienų. Didžiausią įspūdį paliko pačio Tahiro asmenybė, kuri buvo tiesiog stebėtinai geraširdė, protinga ir atlaidi. Prisipažinsiu, ne vienoje vietoje, kuomet Kalifo namo sienos darbininkų buvo sugriautos ir paliktos likimo valiai mėnesiams, kuomet į jo namus atsikraustė ir abu sargai su šeimomis, kuomet visi tik ir kliedėjo apie namie gyvenančius džinus, keikiau Tahirą ir klausiau, kodėl jis tiesiog nepasiunčia visų velniop, atleidžia darbuotojus ir pasisamdo naujus.

Versdama puslapį po puslapio suvokiau, jog Tahiras savo skaitytojams dovanoja didelę dovaną – pakantumą vietiniams ir jų kultūrai. Suvokiau, jog atleidus vieną darbuotoją nereiškia, jog tu rasi geresnį. Suvokiau, kiek daug Maroke lemia pažintys. Pagaliau supratau, jog nebereikia nervintis dėl vietinių darbininkų, kurie mūsų namo terasai stogą žada pastatyti jau kelintą mėnesį. Ir vis pameta telefono numerį.

Supratau, jog Maroke policija nėra visagalė, dievas yra tavo įtakingas pažįstamas dėdė.  Netgi mano draugas pasakojo, kaip jis kartą išsisuko nuo vietinės policijos. Jis tiesiog pasakė jį sustabdžiusiam pareigūnui, jog tuoj paskambins savo broliui, kuris irgi yra policininkas. Drąsiai rinkdamas bet kokį numerį ir vaidindamas, jog skambina, jis rizikavo. Tačiau buvo verta, nes policininkas iškart dingo ir nuvažiavo savo keliais.  Ar dar reikia paminėti, jog joks policininkas giminaitis niekada neegzistavo?

„Galbūt mes neužbaigiame savo darbų, tačiau juos pradedame taip puikiai“, – iki šiol galvoje skamba auksinė „Kalifo rūmai“ skaityta frazė.

Tad jei ruošiatės kelionei į Maroką, perskaitykite knygą „Kalifo rūmai“. Taip jau būsite pabuvoję šios spalvingos šalies užkulisiuose, o ir pats Marokas atsivers kitu kampu.

 

RELATED POSTS

LEAVE A COMMENT

Naujienlaiškis